Hidroterapija

Hidroterapijos:

  • baseinas - jame vyksta gydomosios mankštos bei plaukimo užsiėmimai;
  • vertikalioji vonia - atliekami įvairūs pratimai sergant judamojo atramos aparato ligomis;
  • perlinės, perlinės su hidro masažu, perlinės vaistažolių vonios - atpalaiduoja organizmą, ramina;
  • sūkurinės kojų vonios - normalizuoja organizmo funkcijas, gerina kraujotaką;
  • povandeninis masažas - masažuojama vandenyje daugybė kūno taškų, šis masažas yra intensyvesnis, efektyvesnis negu klasikinis kūno masažas.

 

Hidroterapija - tai įvairios temperatūros gėlo vandens procedūrų naudojimas gydymui. Gydymas natūraliais ir dirbtiniais mineraliniais vandenimis vadinamas balneoterapija.

Veikimo mechanizmas. Vandens procedūrų poveikis žmogaus organizmui įvairiapusis ir sudėtingas. Vanduo veikia savo temperatūra, taip pat mechaniškai. Veikiant mineraliniu vandeniu, labai svarbus cheminis mikroelementų, dujų, mineralinių druskų ir kitų sudedamųjų dalių poveikis.

Vanduo pasižymi dideliu šilumos laidumu bei šilumos imlumu ir konvekcija, todėl indiferentinė vandens temperatūra žmogui yra 34 - 36°C, tuo tarpu oro indiferentinė temperatūra daug mažesnė (22 - 23°C). Vandens terminis poveikis ryškus ir greitas, tiesiogiai ir refleksiškai veikiantis organizmo gyvybines funkcijas. Vanduo odos receptoriais sukelia hemodinamikos pokyčius. Tai vienas pagrindinių terapijos efektų.

 

Gydymo efektas:

– ramina centrinę nervų sistemą, mažina dirglumą;

– vėsios ir šaltos vonios stimuliuoja hipotalamo - hipofizio sistemą, skatina adaptacines organizmo reakcijas;

– veikia kraujagyslių sistemą:

1. Šaltas vanduo per 1- 2 sekundes sutraukia odos kraujagysles, po to jos išsiplečia, oda parausta, pasidaro šilta; ilgai veikiant šalčiui, reakcija pereina į trečiąją fazę, kai išsivysto pasyvi hiperemija.

2. Karšto vandens poveikis taip pat turi 3 fazes: pirmoji - trumpas kraujagyslių spazmas, kuris pereina į aktyvią hiperemiją - antroji fazė, o jei poveikis užtrunka - vystosi pasyvi hiperemija - trečioji fazė.

Bendrų šiluminių procedūrų metu vidaus organų kraujagyslių reakcija priešinga nei odos, išskyrus inkstų ir smegenų kraujagysles, kurių reakcija nepriklauso nuo odos kraujagyslių reakcijos.

 

Veikiant šilumai:

– funkcionuojančių kraujagyslių gausėja, pulsas dažnėja;

– kraujyje didėja forminių elementų ir hemoglobino kiekis;

– karštų procedūrų metu kraujo krešėjimas didėja, šaltų procedūrų metu mažėja;

– raumenų tonusas, veikiant šalčiui, didėja; veikiant šilumai, iš pradžių kiek padidėja, po to mažėja;

– gerėja kraujotaka inkstuose;

– greitėja medžiagų apykaita;

– treniruojamos šilumą reguliuojančios organizmo sistemos.

Vandens procedūros skirstomos į vietines (apipylimai, trynimai, įvyniojimai) ir bendrąsias (dušai, vonios, saunos).

Dušai pagal intensyvumą ir mechaninį poveikį yra: lietaus, adatinis, cirkuliarus, kylantysis, Šarko, garų ir kt.

Vonios skiriamos:

– bendrinės ir vietinės (pagal apimtį);

– šaltos (19 - 20° C), vėsios (21 - 23° C), indiferentinės (34 - 36° C), šiltos (37 - 38° C), karštos (38 - 40° C) - pagal temperatūrą;

– kontrastinės, skirtingų temperatūrų vonios;

– aromatinės (pušų, ekstrakto, garstyčių, terpentino);

– dujinės (perlinės, deguonies, angliarūgštės, sieros vandenilio, radono);

– vibracinės.

Hidroterapijos ir prakaitavimą skatinančių procedūrų kombinacija vadinama hidrosudoterapija. Tai sauna, o po jos - baseinas arba dušas.

Hidroterapijos indikacijos:

– kvėpavimo organų ligos (bronchinė astma, lėtinė pneumonija);

– virškinimo sistemos ligos (gastritai, tulžies pūslės diskinezijos, vidurių užkietėjimai);

– sąnarių ligos (distrofiniai degeneraciniai procesai);

– nervų sistemos ligos (radikulitas, pooperacinės periferinių nervų traumos, neuritai, neurozės).

Šaltinis: http://kineziterapija.info